grįžti

Veiksminga malda

Malda – tai ne nuodėmių išpirkimas, ne bausmė už jas. Mes neturime ateiti pas Dievą kaip pasmerkti nusikaltėliai, nes už mūsų nusižengimus jau buvo nubaustas Kristus. Jis mus išpirko. Jo kraujas apvalo nuo nuodėmės.

Mūsų maldos – lyg laiškai, siunčiami iš žemės tiesiai Dievui į dangų. Prašymai, kylantys iš nuoširdžių, nuolankių širdžių, tikrai Jį pasieks. Jis gali atpažinti savo vaikų nuoširdumą. Jis gailisi mūsų, nes esame silpni, ir sustiprina mus. Jis sakė: „Prašykite, ir jums bus duota“.

Daugelis žemės žmonių nežino, ko jie turėtų prašyti. Bet Viešpats yra malonus ir švelnus. Jis keičia jų trūkumus, įdėdamas tinkamus žodžius jiems į lūpas. Tas, kuris ateina su pasišventimu, per Kristų gali pasiekti Tėvą. Kristus yra mūsų tarpininkas. Tėvas priima maldas, kurios patenka į auksinį Gelbėtojo nuopelnų smilkytuvą.

Kiekvienas Dievo Žodyje esantis pažadas yra skirtas mums. Savo maldose priminkite Viešpačiui Jo pažadą ir tikėjimu pareikalaukite jo išpildymo. Jo žodis užtikrina, kad jei prašysite tikėdami, jūs gausite visus dvasinius palaiminimus. Nenustokite Jo prašyti ir gausite su kaupu – daugiau, nei prašote ar manote. Mokykitės neribotai pasitikėti Dievu. Palikite Jam visus savo rūpesčius. Kantriai Jo laukite, ir Jis išpildys mums duotus pažadus.

Mes turime ateiti pas Dievą ne teisindamiesi, bet su nuolankumu, atgailaudami dėl savo nuodėmių. Jis gali mums padėti, Jis nori padaryti daugiau, nei prašome ar galvojame. Jam priklauso visa dangiška gausa ir Jis gali patenkintų mūsų poreikius. „Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių“. Dievas yra šventas, ir mes turime melstis, „pakeldami aukštyn tyras rankas be pykčio ir nesantaikos.“

Mes turime melstis Kristaus, mūsų Tarpininko, vardu. Mūsų prašymai vertingi tik tada, kai atnešami Jo vardu. Jis ištiesė tiltą virš prarajos, atsiradusios dėl nuodėmės. Savo išperkamąja auka Jis sujungė su savimi ir Tėvu tuos, kurie Jį tiki. Jo vardas yra vienintelis danguje, kuriuo mes galime būti išgelbėti.

Dievas yra mūsų karalius, o mes esame Jo pavaldiniai. Vien Jo valios žinojimas nesumažina būtinybės kreiptis pagalbos į Jį malda ir nuoširdžiai (Jo) ieškoti, paklūstant Jo įstatymui, bendradarbiaujant su Juo, kad maldos būtų atsakytos. Taip mūsų širdyje sukuriama Jo karalystė.

„Ieškokite Viešpaties, kai galima Jį rasti, šaukitės Jo, kai Jis arti. Tepalieka nedorėlis savo kelią ir nusidėjėlis – savo kėslus! Tegrįžta jis pas Viešpatį, kad jo pasigailėtų, pas mūsų Dievą, nes Jis labai atlaidus“. Mes turime pirmiausia ieškoti „Dievo karalystės ir jo teisumo.“ Mes turime būti pasirenge priimti palaiminimą, kurį Dievas suteiks tiems, kurie ieško Jo visa širdimi, uoliai ir remdamiesi tiesa. Jei norime gauti Kristaus malone, turime išlaikyti atvirą širdį.

Savo maldose negalime pamokslauti Viešpačiui. Mums nereikia Jam pasakoti savo gyvenimo istorijos. Mes negalime Jam pasakyti nieko, ko Jis nežinotų. Jam žinomos slapčiausios mūsų mintys. Kiekviena paslaptis Jam atvira. Nieko negali būti nuo Jo paslėpta.

Pompastiška kalba maldoje netinkama, tiek meldžiantis iš sakyklos, tiek šeimos aplinkoje, tiek paslapčiomis. Ypač meldžiantis viešai turi būti vartojama paprasta kalba, kad kiti galėtų suprasti, kas sakoma, ir prisijungti prie prašymo.

Dievas girdi maldas, kurios išsakomos šeimos rate, jei jos kyla iš atsidavusių širdžių. Jėzus sako: „Nes jei du ar trys susitinka mano vardu, aš irgi esu tarp jų.“

Neapleiskite tylios maldos. „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakines melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“.

Mes neturime leistis užvaldomi minčių apie savo nuodėmes ir klaidas, kad nenustotume melstis. Kai kurie, suvoke savo silpnumą ir nuodėmingumą, praranda drąsą ir nusivilia. Šėtonas meta tamsų šešėlį tarp jų ir Viešpaties Jėzaus – juos išperkančios aukos. Jie sako: „Nematau tikslo melstis. Mano maldos taip susipynusios su blogomis mintimis, kad Viešpats jų neišklausys.” Tokias mintis stengiasi įteigti šėtonas. Turėdamas žmogišką prigimtį Kristus susidūrė su šia pagunda ir jai pasipriešino, Jis žino, kaip pagelbėti taip gundomiems. Mūsų vardu „Jis garsiai šaukdamas ir su ašaromis siuntė maldavimus ir prašymus.“ Daugelis nesuprasdami, kad jų abejonių šaltinis – šėtonas, išsigąsta ir pralaimi šią kovą.

Nenustokite melstis, net jei jūsų mintys nedoros. Jei galėtume savo pačių išmintimi ir jėga teisingai melstis, tuomet galėtume savo jėgomis dorai gyventi ir mums nereikėtų jokios atpirkimo aukos. Bet visa žmonija yra netobula. Mokykitės ir lavinkite savo protą, kad galėtumėte paprastais žodžiais pasakyti Viešpačiui, ko jums reikia. Kai meldžiatės Dievui, siekdami atleidimo už nuodėme, jūsų sielą apgaubia tyresnė ir švelnesnė atmosfera.

Kai meldžiate žemiškų palaiminimų, nepamirškite, kad Viešpats gali nesuteikti to, ko pageidaujate, jei tai nebus jūsų labui ar Jo šlovei. Bet Jis atsakys į jūsų maldą, suteikdamas tai, kas jums naudingiausia.

Kai Paulius meldėsi, kad dyglys jo kūne būtų pašalintas, Viešpats atsakė į jo maldą, ne pašalindamas dyglį, bet suteikdamas jam malone ištverti išbandymą. „Tau pakanka mano malonės“, - sakė Jis. Paulius džiaugėsi dėl šio atsakymo į maldą teigdamas: „Taigi džiaugiuosi silpnumais, įžeidinėjimais, nepritekliais, persekiojimais ir sunkumais dėl Kristaus, mat kai esu silpnas, tada esu galingas“. Kai ligoniai meldžia išgijimo, Viešpats ne visada atsako į jų maldą taip, kaip jie nori. Net jei jie nebus nedelsiant išgydyti, Jis duos jiems daug didesne malone – ištverti ligą.

„Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta. Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis žmogus panašus į jūros bangas, varinėjamas ir blaškomas vėjo“.