grįžti

Artėja Kalėdos

„Artėja Kalėdos“ – frazė, skambėjusi visame pasaulyje nuo rytų iki vakarų, nuo šiaurės iki pietų. Jaunimui ir brandaus ar net senyvo amžiaus žmonėms – tai džiaugsmo ir linksmybių laikotarpis. Bet kas yra tos Kalėdos, kad turėtų pareikalauti tiek daug dėmesio? Ši diena buvo sukurta prieš daug šimtmečių. Netikinčiųjų ir krikščionių pasaulis ją priima kaip Kristaus gimimo dieną. Pasaulis, švęsdamas šią dieną, neparodo Kristui garbės. Jie atsisako pripažinti Jį savo Gelbėtoju, gerbti Jį, klusniai Jam tarnaujant. Jie teikia pirmenybę dienai, bet ne Tam, Kurio garbei švenčiama diena – Jėzui Kristui.

Teigiama, kad gruodžio dvidešimt penktoji yra Jėzaus Kristaus gimimo diena ir šios dienos šventimas tapo įprastu ir populiariu. Vis dėlto nėra įrodymų, kad pažymime tikrąją Gelbėtojo gimtadienio datą. Istorija nesuteikia mums patvirtinimo. Biblija neatskleidžia tikslaus laiko. Jei Viešpats manytų, kad šios žinios būtinos mūsų išgelbėjimui, Jis apie tai praneštų per pranašus ir apaštalus, kad žinotume šiuo klausimu viską. Šventasis Raštas tai nutyli, vadinasi, šis klausimas yra paslėptas nuo mūsų išmintingiausiais tikslais. Viešpats išmintingai nuslėpė Mozės palaidojimo vietą. Dievas jį palaidojo, Dievas jį prikėlė bei paėmė į dangų. Ši paslaptis užkirto kelią stabmeldystei. Izraeliečiai sukilo prieš aktyviai tarnaujantį Mozę, jį provokuodavo ir taip išvesdavo iš žmogiškos kantrybės. Jis buvo garbinamas beveik kaip Dievas, kai buvo atskirtas nuo jų po savo mirties. Tuo pačiu tikslu Jis paslėpė tikslią Kristaus gimimo datą, kad diena nebūtų garbinama, bet garbė atitektų Kristui, kaip pasaulio Atpirkėjui – Tam, kurį reikia priimti, pasitikėti, pasikliauti kaip Gelbėtoju, ateinančiu pas visus. Siela turi garbinti Jėzų, amžinojo Dievo Sūnų.

Gruodžio dvidešimt penktoji neišsiskiria Dievo šventumu. Dievui nėra malonu, kad tai, kas susiję su žmonių išgelbėjimu per begalinę jiems suteiktą auką, turėtų būti taip apgailėtinai iškreipta ir skirtis nuo jos išdėstyto plano. Kristus turėtų būti aukščiausias objektas, tačiau Kalėdų šventimas nukreipia šlovę nuo Jo į mirtingą žmogų, kurio nuodėmingas, netinkamas charakteris privertė Jį ateiti į mūsų pasaulį. Jėzus, Dangaus Didenybė, karališkasis dangaus Karalius, atsisakė savo karališkos padėties, paliko savo šlovės sostą, aukštas pareigas ir atėjo į mūsų pasaulį, kad suteiktų dieviškąją pagalbą puolusiam žmogui, kurio moralinės jėgos nusilpo ir jį pažeidė nuodėmė. Žmogiška prigimtis pridengė Jo dieviškumą, kad Jis galėtų pasiekti patį žmogiškosios baimės ir kančios gylį, pakelti puolusį žmogų. Priimdamas žmogiškąją prigimtį, Jis pakėlė žmoniją iki Dievo moralinės vertės masto. Šios didžiosios temos yra beveik per didelės, per gilios, pernelyg begalinės, kad ribotas protas jas suprastų.

Tėvai turėtų rodyti šiuos dalykus savo vaikams ir juos mokyti kiekvieną eilutę, kiekvieną įstatymą bei apie jų pareigą Dievui – ne pareigą vieno kitam, kaip pagarbinti ir pašlovinti vieną kitą dovanomis. Jie turi būti mokomi, kad Jėzus yra pasaulio Atpirkėjas, mąstymo objektas, kuris uoliausi stengėsi kančioje. Jo darbas yra didžiulė tema, į kurią reikėtų atkreipti dėmesį bei kad jie Jam atneštų savo dovanas ir aukas: taip, kaip darė išmintingieji ir piemenys.

Kadangi gruodžio 25-oji skirta paminėti Kristaus gimimui, vaikai buvo mokomi ir jiems buvo rodomas pavyzdys, kad iš tiesų tai yra džiaugsmo ir linksmybių diena. Sunku neatkreipti dėmesio į šį laikotarpį, tačiau šis laikas gali būti tinkamas tikslui išnaudoti. Su jaunimu reiktų elgtis labai atsargiai.

Jie per Kalėdas neturėtų savaip tuščiai pramogauti ir ieškoti malonumų, linksmybių, griaunančių jų dvasingumą. Tėvai gali kontroliuoti šį klausimą, nukreipdami vaikų protus į Dievą, Jo veiklą ir auką dėl sielų išgelbėjimo. Noras linksmintis, o ne numalšinti ir savavališkai uždrausti, turėtų būti rūpestingai kontroliuojamas ir nukreipiamas tėvų pastangomis. Jų noras dovanoti gali būti paverstas švariais ir šventais troškimais ir taip aprūpinti draugus didžiu turtu, kilniu darbu, dėl kurio Kristus atėjo į mūsų pasaulį. Savęs atsisakymas ir pasiaukojimas parodė Jo veiksmus. Tegul tai būna ir mumyse, kurie teigia, kad myli Jėzų, nes Jame sutelkta mūsų amžinojo gyvenimo viltis.

Jaunimas nėra sutvertas būti solidus ir rimtas kaip vyresnio amžiaus žmogus; vaikas negali būti sąmoningas kaip tėvas. Nors nuodėmingos pramogos turi būti pasmerktos, leiskite tėvams, mokytojams ir jaunimo globėjams, kad jie sugalvotų tyrus malonumus, kurie nesunaikins ar nepažeis moralės. Neprimeskite jaunimui griežtų taisyklių ir suvaržymų, kurie leis pasijusti, lyg jie būtų priespaudoje, arba jie išsivaduos iš jų ir skubės į kvailystės ir susinaikinimo takus. Laikydami tvirtą, malonią, dėmesingą ranką, išlaikykite autoritetą, vadovaukite ir kontroliuokite jų protus ir tikslus, tačiau taip švelniai, išmintingai ir mylinčiai, kad jie vis dar žinos, kad jūs esate suplanavę tik geriausia.

Kiek tėvų apgailestauja, kad negali išlaikyti vaikų savo namuose, kad jie neturi meilės namuose. Jau ankstyvame amžiuje jie nori pasikviesti draugus į kompaniją. Kai tik jie pakankamai paauga, išsiveržia iš to, kas jiems atrodo vergija ir nepagrįstu suvaržymu bei nepaisys motinos maldų ir tėvo patarimų. Tyrimas iš esmės atskleistų, kad nuodėmė guli prie tėvų durų. Jie nesukūrė tokių namų, kokie jie turėtų būti – patrauklių, malonių, spinduliuojančių saulės šviesos maloniais žodžiais, malonios išvaizdos bei pripildytos tikros meilės.

Jūsų vaikų išgelbėjimo paslaptis – padaryti, kad jūsų namai būtų mieli ir patrauklūs. Jei tėvai pataikauja, vaikai nepriartės prie Dievo nei namų, tačiau tvirtas, dieviškas poveikis tinkamai mokinant ir ugdant protą išgelbėtų daug vaikų nuo pražūties.

Netrukus, atėjus Kalėdoms, visžalis medis bus pastatytas bažnyčioje, Sabatos mokykloje. Tai nereiškia, kad jis yra padėtas dėl žaismingo atmosfero sukūrimo mokiniams – tai nuodėmė. Medis gali tapti dideliu palaiminimu (vertėjo pastaba, žaliuojantis medis miške ar laukuose gali tapti palaiminimu). Laikykite prieš save objektus, kurie „sustiprina dvasią“. Jokiu būdu vien linksminantys objektai neturėtų būti mūsų susirinkimuose, kadangi gali būti ir tokių, kurie šiuos susibūrimus pavers neatsakingo elgesio laikotarpiu, o jų protus nepaveiks dieviškumas. Kitokia dvasia ir būdas būtų naudingiausia. Esu giliai įsitikinusi, kad kitokie, iškreipiantys vertybes simboliai gali įsibrauti į mūsų susitikimus.

Kalėdos artėja. Linkiu, kad jūs visi turėtumėte išminties, kaip praleisti šį laiką vertingai. Leiskite vyresniems bažnyčios nariams susivienyti širdimis ir siela su savo vaikais naudingose veiklose ir laisvalaikyje bei tokiais būdais ir priemonėmis, kad parodytume tikrą pagarbą Jėzui, atnešdami jam dovanas ir aukas.

Tegul kiekvienas prisimena Dievo reikalavimus. Jo darbas negali vykti be jūsų pagalbos. Tegul dovanos, kurias paprastai įteikiate vieni kitiems, būtų padėtos į Viešpaties iždą. Aš pristatau jums, mano broliai ir seserys, Europos misijos objektą. Tegul kiekvienoje bažnyčioje mažiausios aukos bus pakabintos ant jūsų eglutės. Tegul vertingas simbolis, „amžinai žalias“, atskleidžia šventąjį Dievo darbą ir jo naudą mums; ir mylinčios širdies darbas būtų išgelbėti kitas sielas, esančias tamsoje. Tegul jūsų darbai atitinka jūsų tikėjimą. Aš girdėjau vyresnįjį Butler, skaitantį širdį paliečiantį laišką, kurį gavo iš vyresniojo Whitney iš Europos. Geras darbas ten tęsiasi, bet jis turėjo būti atliktas prieš šešerius metus. Tegul šis darbas nebus trukdomas. Leiskite jam judėti į priekį. Jei visi – tiek seni, tiek jauni – atsisakytų vieni kitiems dovanų įteikimo tradicijos ir savanaudiškų išlaidų šiose artimiausiose šventėse, danguje atsirastų pats vertingiausias savęs pasiaukojimo įrašas dėl Kristaus.

Kiekviename šėtono sode esančiame medyje kabo tuštybės, pasididžiavimo, savęs išaukštinimo, blogio troškimo, ekstravagancijos vaisiai – jie visi užnuodyti, tačiau labai malonūs kūniškai širdžiai. Tegul atskiros bažnyčios dovanoja Dievui kalėdines eglutes visose bažnyčiose; tada leiskite jiems pakabinti malonės ir dėkingumo vaisius, aukas, atsirandančias iš širdies ir rankų, kuriuos Dievas priims kaip mūsų tikėjimo ir didžiulės meilės jam išraišką už savo sūnaus Jėzaus Kristaus dovaną. Tegul visžaliame medyje bus turtingi, tyri ir šventi, Dievui priimtini vaisiai. Ar neturėtume turėti tokių Kalėdų, kurias gali patvirtinti dangus? Tūkstančiai dolerių kiekvienais metais nereikalingai yra išleidžiama dovanoms: prarasta Dievui, prarasta Jo darbui. Tai džiugina tuštybę, skatina didžiuotis, sukelia visokį nepasitenkinimą, murmėjimą ir nusiskundimus, nes galbūt šios dovanos nėra norėtos ar tokių tikėtasi. Kalėdos nėra švenčiamos taip, kaip atskleidžia šventės pavadinimas. Žmogus apleido Dievą visame kame ir nukreipė dėmesį į save. Jis paliko tyrus gyvųjų vandens šaltinius, tekančius iš Dievo sosto, ir iškirto rezervuarus, kuriuose nesikaupia vanduo. Dievas davė žmogui išbandymą, kad jį paruoštų dangui. Jis turėjo žiūrėti aukštyn į Dievą, kurį garbintų savo siela; tačiau talentas, įgūdis ir išradingos galios yra naudojami kitur, kad pats taptų aukščiausiu dėmesio objektu. Žmogus atitraukė savo žvilgsnį nuo dieviškumo ir įsmeigė žvilgsnį į ribotą, žemišką, sugadintą dalyką.

Šėtonas šiame darbe siekia išstumti Dievą iš žmogaus proto ir įterpti į pasaulį save, kad nebūtų vienintelis dėmesys nukreiptas į Dievo šlovę. Šėtonas suvilioja ir pavergia protą. Jis nuolat pasitelkia velnišką išmintį, kad suformuotų ir pateiktų medžiagą, kuri pagrįstų, jog Dievui reikia mažiausiai ir paskutinėje vietoje atiduoti pagarbą.

įvairūs visuomenės pasilinksminimai sužlugdė tūkstančius žmonių, kurie pasidavė šiems jo įrankiams, o jie galėtų būti gyvojo Dievo tarnai. Visur matomi charakterio minusai, kurie buvo išprovokuoti dėl patrauklių, madingų malonumų; ir vis dėlto darbas juda į priekį. Tūkstančiai žmonių žus, kurie neatvers akių, kad pamatytų ir suprastų faktą, kad, nors jie ir laiko save krikščionimis, malonumus jie myli labiau už Dievą.

Aš raginu jus, mano broliai ir seserys, kad šios artėjančios Kalėdos būtų palaiminimas jums ir kitiems. Jėzaus gimimas buvo išniekintas didžiųjų žemės žmonių. Jis buvo dangaus Didenybė; tačiau Jo, kaip karališkojo atstovo, nelydėjo palyda. Žmonės, kurių Jis atėjo išgelbėti, neatidavė Jam pagarbos, bet Jo atėjimą šventė dangaus pulkai. Dievo angelai, pasirodydami žvaigžde, vedė išminčius, ieškančius Jėzaus. Jie atėjo su dovanomis ir brangiomis smilkalų bei miros aukomis išpranašautam kūdikiui karaliui.

Jie užtikrintai ir su dideliu džiaugsmu sekė nuostabius pasiuntinius. Angelai praėjo pro pranašų mokyklą, karalių rūmus ir pasirodė nuolankiems piemenims, naktį ganantiems savo kaimenes Betliejaus lygumose. Pirmiausiai pasirodė vienas angelas, apsisiautęs dangiškais drabužiais, o piemenys buvo tokie nustebę ir išsigandę, išvydę tokią neapsakomą dangaus ateivių šlovę.

Viešpaties angelas priėjo prie jų ir tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Luko 2:10-14).

Tada mirtingųjų ausys išgirdo dangaus melodiją, o dangaus choras vėl pakilo į dangų, pabaigęs giedoti savo įsimintiną himną. Šviesa išblėso ir nakties šešėliai vėl krito ant Betliejaus kalvų ir lygumų, bet piemenų širdyse išliko šviesiausias vaizdas, kokį tik kada yra matęs mirtingiausias žmogus, palaimintas pažadu ir patikinimu apie žmonių Gelbėtojo atėjimą į mūsų pasaulį, pripildžiusį jų širdis džiaugsmo ir linksmumo bei susimaišiusi su tikėjimu ir nuostabia meilė Dievui. Paprastu pasitikėjimu piemenys suskubo sekti dangiškųjų pasiuntinių nurodymais surasti karališkąjį kūdikį ne rūmuose, net ne bendroje užeigoje, bet tvartelyje. Jie pagarbiai nusilenkė kūdikiui be jokios stabmeldystės. Tačiau realybėje stabmeldystę vykdo tie, kurie save laiko mylinčiais Jėzų! Jų dėmesys, mintys ir jėgos yra skirtos neturtingiems, ribotiems mirtingiesiems. Artimieji ir draugai, atiduokite pagarbą tik vienam Dievui.

Aš raginu savo brolius ir seseris turėti akiratyje specialų objektą. Europos misijai labai reikalingos lėšos tęsti darbui. Šveicarijoje jie stato spaustuvę, kurios labai reikia, ir nori ją jau pabaigti. Atrodo, neįmanoma patenkinti šio didelio poreikio, nes trūksta lėšų. Misijos darbas turi judėti. Dabar, broliai, pasistenkime per Kalėdas, kad ateitume Viešpaties akivaizdoje su dovanomis ir padėkos aukomis už Jėzaus Kristaus, kaip Atpirkėjo, dovaną pasauliui. Neleiskite pinigų bereikalingai už nieką, bet tegul kiekvienas centas, kurio galima nepagailėti, bus (naudingai) išleistas. Šėtonas turėjo galimybę priderinti situacijas, kad jos jam tiktų. Dabar pasisukime link dangaus, o ne žemės. Parodykime savo atnašomis, kad vertiname Kristaus išsižadėjimą ir pasiaukojimą dėl mūsų. Tegul kiekvienas vaikas ir tėvas atsimena Dievą; ir tegu aukos – tiek mažos, tiek didelės – bus atneštos į Dievo sandėlius.

Jūs, kurie turite lėšų, turėdavote įprotį teikti dovanas savo artimiesiems ir draugams iki tol, kol išsisemdavote ir nežinodavote, ką jiems naujo ir įdomaus pateikti; stenkitės išbandyti savo išradingumą, taip pat savo įtaką ir pamatysite, kiek lėšų galite susirinkti, kad paspartintumėte Viešpaties darbą. Tegul jūsų įgūdžiai ir gebėjimai bus panaudoti tam, kad artėjančios Kalėdos būtų ypač įdomios, ir kreipkitės į dangaus Dievą noriai ir su padėka. Nesivadovaukite daugiau pasaulio įpročiais.

Sustokite ir pažiūrėkite, ar per šias Kalėdas negalėtų tūkstančių dolerių patekti į iždą, kad Dievo sandėlis nebūtų tuščias. Galbūt jums nebus atlyginta žemėje, bet būsimame gyvenime jums bus atlyginta gausiai. Tegul tie, kurie taip ilgai planavo dėl savęs, pradeda planuoti Dievo darbus, ir jūs tikrai turėsite daugiau išminties. Tegul nušvinta sąžinė, o tiesa ir Kristaus meilė užima stabmeldiškų minčių ir savimeilės vietą. Ar jūs nepakilsite, mano krikščioniškieji broliai ir seserys, ir nepasiruošite tarnystei, bijodami Dievo, taip suorganizuoti šį reikalą, kad jis nebūtų sausas ir nuobodus, bet kupinas nekalto malonumo, kuriame atsispindėtų dangus? Aš žinau, kad skurdesnė klasė sureaguos į šiuos pasiūlymus. Turtingiausi taip pat turėtų parodyti susidomėjimą ir įteikti dovanas ir aukas, proporcingas lėšoms, kurias Dievas jiems patikėjo. Dangiškose knygose tebūnie įrašytos tokios Kalėdos, kokių dar nebuvo regėta, nes aukos bus skiriamos palaikyti Dievo darbą ir stiprinti Jo karalystę.