grįžti

Žmonių žvejai

1905 m. liepos 19 d.
„Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius: Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų, metančius į ežerą tinklą, mat jie buvo žvejai. Jis pasakė jiems: „Eime su manimi, ir aš padarysiu jus žmonių žvejais.“ Tuojau palike tinklus jie nusekė paskui Jį. Eidamas toliau, Jis pamatė kitus du brolius: Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, kurie valtyje su savo tėvu Zebediejumi taisė savo tinklus, ir pašaukė juos. Iš karto palike valtį ir tėvą šie nusekė paskui Jį.“ (Mt.4:18-22)

Neatidėliotinas šių vyrų paklusnumas – jie neuždavė nė vieno klausimo, neišgirdo jokio pažado apie atlyginimą – atrodo neįtikėtinas, tačiau Kristaus žodžiai buvo pakvietimas, kurio jie negalėjo atsisakyti. Jo žodžiai iš karto padarė jiems įtaką. Jis ilgai neaiškino, tačiau tai, ką pasakė, turėjo pritraukiančią galią.

Kristus pavers šiuos kuklius, su Juo susisaisčiusius žvejus įrankiais, gelbėjančiais šėtonui tarnaujančius žmones, kurie taps Viešpaties tarnais. Šiame darbe jie taps Jo liudytojais, nešančiais pasauliui Jo tiesą, nesumaišytą su žmonių tradicijomis ir sofistika. Gyvendami pagal Jo skelbiamus principus, eidami ir dirbdami kartu su Juo, jie turėjo tapti žmonių žvejais, Jo ministrais pirmininkais. Jis neliepė jiems mokytis pasaulio mokyklose, kad įgytų pasaulio išsimokslinimo privalumų. Jis neliepė jiems eiti į žydų sinagogas, kad iš rabinų išmoktų papročių ir tradicijų, kad pasiruoštų evangelistų darbui, kurį Jis jiems paskyrė. Jie turėjo tapti mokytojais ne pagal žydų mokytojų metodus. „Eikite paskui mane, – tarė Kristus, – ir aš jus padarysiu žmonių žvejais“.

Taip pirmieji mokiniai buvo paskirti Dievo žinios tarnystei. Trejus metus jie dirbo kartu su Gelbėtoju, girdėdami Jo mokymą, matydami Jo gydymo darbus ir Jo pavyzdį jie buvo ruošiami testi Jo pradėtą darbą.

Jo žinių lobis buvo sudėtas į žemiškus indus. Apaštalai buvo ugdomi Kristaus mokykloje tikėjimo paprastumu, tyrumu ir kukliu tarnavimu, kad prisiimtų tą pačią atsakomybės naštą, kurią nešė ir Jis.

Iš tiesų Kristus pasirinko šio pasaulio neprotinguosius – tuos, kuriuos pasaulis vadino nemokytais ir neišauklėtais, kad suglumintų išmintinguosius. Apaštalai nebuvo mokomi rabinų tradicijų, bet su Kristumi, kuris buvo jų pavyzdys ir mokytojas, jie gavo aukščiausią išsilavinimą. Kristus juos ruošė skelbti aukščiausias tiesas.

Reikalavimai skelbiantiems Kristų

Tie, kas skelbia Kristų, turi kasdien iš Jo mokytis, kad suprastų gelbėjimo ir tarnavimo sieloms, už kurias Jis mirė, paslaptį. Savo darbe jie neturi būti išdidūs ar pataikauti savo norams. Mintimis, žodžiais ir darbais jie turi liudyti dvasinį tobulumą, į Kristaus panašų pagarbumą; visa tai atsiranda tik turint ryšį su Gelbėtoju. Jų gyvenime turi nuolat atsispindėti Jo meilė ir užuojauta.

„Sekite paskui mane, – tarė didis Mokytojas, – ir aš jus padarysiu žmonių žvejais“. Tie, kurie paklūsta šiam kvietimui, privalo dirbti su tokia pat kaip Kristaus meile kitiems. Visuose dalykuose jie privalo sekti Gelbėtojo pavyzdžiu, rodyti tokią pat švelnią užuojautą ir griežtai smerkti visus blogus darbus. Kristus yra puikus pavyzdys visiems. Mums paskirta dirbti kartu su Juo. Tie, kurie dirba Jam, negali veltis į verslo reikalus, kurie gali sutepti jų į Kristaus panašų charakterį. Žvejai, kuriuos Gelbėtojas pakvietė, iš karto paliko savo tinklus. Tie, kurie save paskiria tarnystei, neturi įsitraukti į veiklas, kurios formuotų charakterio šiurkštumą ir trukdytų jiems tobulėti dvasiniuose dalykuose.

Šiame baigiamajame gerosios žinios darbe yra didžiulis laukas, kuriame reikia darbuotis. Labiau nei bet kada šis darbas reikalauja paprastų žmonių rankų. Tiek jauni, tiek vyresni, laikui atėjus, bus pakviesti iš laukų, vynuogynų ir dirbtuvių, ir Šeimininkas juos išsiųs skelbti žinią. Daugelis iš jų neturėjo galimybės mokytis, tačiau Kristus mato jų gebėjimus, kurie padės jiems įgyvendinti Jo tikslus. Jeigu jie atliks savo darbą nuoširdžiai ir noriai iš Jo mokysis, Jis ras, kaip kiekvieną pritaikyti savo darbui.

Tas, kuris pažįsta pasaulio nevilties ir kančių gelmes, žino, ką reiškia suteikti palengvėjimą. Jis mato kiekvieną sielą tamsoje, sugniuždytą nuodėmės, sielvarto ir skausmo. Tačiau Jis mato ir jų galimybes; Jis mato, kiek kiekvienas gali pasiekti. Nors žmonės piktnaudžiavo Jo gailestingumu, eikvojo savo talentus ir prarado dievišką žmonijos orumą, Kūrėjas bus pašlovintas, juos išpirkdamas.

Darbo naštą, kurią patiria šie vargšai, gyvendami pavojingose žemės vietose, Kristus uždeda tiems, kurie geba užjausti pasimetusius ir nerandančius kelio. Jis padės tiems, kurių širdys kupinos gailestingumo, nors jų rankos šiurkščios ir neįgudusios. Jis dirbs per tuos, kurie sugeba kančioje matyti malone ir praradime – laimėjimą. Kai pasaulio Šviesa nepastebimai priartės, sunkūs išmėginimai taps garbe, tvarka bus pastebėta sumaištyje, sėkmė – ten, kur, rodės, buvo patirta visiška nesėkmė. Nelaimės bus laikomos paslėptais palaiminimais, bėdos – gailestingumu. Darbininkai, kile iš paprastų žmonių, besidalijantys visos žmonijos rūpesčiais, tikėjimu matys Jį dirbantį kartu su jais.