grįžti

Kaip įveikti gundymus

Kristus suprato, kad žmogui neįmanoma savo jėgomis įveikti gundymų, todėl palikes šlovės sostą Jis įsikūnijo į žmogų ir išlaikė išbandymą, kurio Adomui nepavyko įveikti. Būdamas žmogumi Jis įveikė priešo gundymus ir per Kristų žmogui, tikinčiam į Jį, taip pat tapo įmanoma įveikti sunkumus. Šėtonas žinojo, kad viskas priklauso nuo jo pastangų įveikti Kristų. Jis suprato, kad jei Kristus išlaikys išmėginimą, kurio Adomui nepavyko įveikti, išgelbėjimo planas bus įvykdytas ir šėtonas tikrai bus sunaikintas. Jis žinojo, kad arba turi nugalėti pats, arba bus nugalėtas. Visos atskalūno jėgos buvo nukreiptos prieš Dievo Sūnų. Į Kristų buvo nutaikyti visi pragaro ginklai. Visas savo jėgas šėtonas sutelkė į pastangas priversti Kristų atsisakyti ištikimybės. Nuo dykumos iki Kalvarijos priešo keršto audra talžė Gelbėtoją, bet kuo negailestingiau Jis buvo puolamas, tuo tvirčiau Dievo Sūnus laikėsi Tėvo rankos ir skubėjo krauju aplaistytu keliu. Visos šėtono pastangos Jį įveikti tik dar labiau išryškino Jo tyrą charakterį.

Mes negalime savo jėgomis laimėti kovos prieš nuodėme. Bet Kristus žino mūsų poreikius ir silpnybes. Jis atėjo į šį pasaulį kaip žmogus ir kaip žmogus gyveno paklusnumu. Mums niekada neteks kentėti taip, kaip kentė Jis, nes ant Jo buvo uždėtos visos pasaulio nuodėmės. Tam, kad turėtume amžinąjį gyvenimą, Jis ištvėrė panieką, pašaipas, įžeidinėjimus ir gėdos mirtį.

Negalime tikėtis, jog nugalėsime nuodėme, nepatirdami kančių, ar būsime apdovanoti kaip nugalėtojai už menkas pastangas. Pagalvokite, kiek iškentėjo Gelbėtojas, dykumoje kovodamas su pagundomis. Keturiasdešimt dienų Jis pasninkavo ir meldėsi. Silpno ir išsekusio nuo alkio, pavargusio ir iškankinto psichinės agonijos, „Jo veidas buvo taip nežmoniškai sudarkytas, kad jis buvo nebepanašus į žmogų.“ (Iz. 52:14).

Krikščioniškas gyvenimas yra nuolatinė kova. Tai mūšis ir žygis. Kiekvienas paklusnumo, saves atsisakymo veiksmas, kiekvienas drąsiai išlaikytas išbandymas, kiekviena atremta pagunda, kiekviena laimėta pergalė yra žingsnis į priekį žygiuojant į amžiną triumfą.

Žmogui duota viltis. Kristus sako: „Nugalėtojui Aš duosiu atsisėsti šalia saves, savo soste, kaip ir Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo, Jo soste“ (Apr. 3:21). Bet niekada nepamirškime, kad pastangos, kliaunantis vien savo jėgomis, yra visiškai bevertės. Mūsų stiprybė yra silpnumas; mūsų nuovokumas – kvailystė. Mes galime nugalėti tik Nugalėtojo vardu ir jėga. Kai mus persekioja pagundos, kai stengiasi užvaldyti nekrikščioniški troškimai, karštai ir nepailstamai melskimės dangiškajam Tėvui Kristaus vardu. Taip sulauksime dieviškos pagalbos. Atpirkėjo vardu mes galime pasiekti pergale.

Kai matydami nuodėmės sunkumą mes bejėgiškai puolame prieš kryžių, prašydami atleidimo ir jėgų, mūsų malda išgirstama ir atsakoma. Tie, kurie pateikia savo prašymus Dievui Kristaus vardu, niekada nebus atmesti. Viešpats sako: „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu“ (Jn. 6:37). „..apleistųjų maldas Jis išklausys, jų prašymų nepaniekins“ (Ps. 102:17). Pagalba ateina iš To, kuris viską laiko savo rankose. Ramybė, kurią Jis siunčia, yra Jo meilės mums užtikrinimas.

Nėra nieko bejėgiškiau ir tuo pat metu nenugalima kaip siela, kuri jaučia savo niekingumą ir visiškai pasitiki nukryžiuoto ir prisikėlusio Gelbėtojo nuopelnais. Dievas atsiųs visus dangaus angelus padėti tam, kuris pasikliauja vien Kristumi, ir neleis jam būti nugalėtam nuodėmės.

Jei priimsime Kristų kaip savo Vedlį, Jis saugiai mus ves siauruoju keliu. Kelias gali būti gruoblėtas ir spygliuotas, su pavojingomis ir stačiomis įkalnėmis; dešinėje ir kairėje gali tykoti spąstai. Nors pavarge ir išsiilge poilsio, mes privalome triūsti toliau; būdami silpni, turime kovoti; ir su Kristumi, kaip savo Vedliu, mes pasieksime dangų. Pats Kristus ėjo gruoblėtu keliu prieš mus, lygindamas jį mūsų kojoms. Šį kelią apšviečia Jis – pasaulio šviesa. Kai einame Jo pėdomis, kelias šviesėja ir šviesėja iki pat tobulosios dienos.